GARBINGIAUSIA VIETA
Kai Ulio Rübke’o tėvas 1983 metais nusipirko savo pirmąjį vejos traktoriuką, jis pasirinko John Deere agregatą teigdamas, kad negali sau leisti įsigyti pigios vejapjovės! Jau praėjo trisdešimt dveji metai, o jo sūnus ir anūkas Markas vis dar ją išdidžiai naudoja; negana to, jie netgi surengė šventę norėdami paminėti jos 30 metų sukaktį.
Kai 1983 metais Ulio Rübke’o tėvas pakeitė savo senąją stumiamąją vejapjovę John Deere vejos traktoriuku, viskas greitai pasikeitė. Staiga visi užsimanė pjauti jo sodo veją ir, netgi po 30 metų, jie vis dar to nori. Per daugelį metų atlikdamas įvairius darbus, pradedant nuo rąstų ir priekabų traukimo iki futbolo aikščių ir vaismedžių sodų vejos pjovimo, John Deere 111 įrodė savo vertę. Dabar jis mėgaujasi pelnytai užtarnautu poilsiu, tačiau vis dar užsiveda iš pirmo karto ir prireikus vis dar gali būti naudojamas.
Metams bėgant, ši vejapjovė vis dar yra patikima partnerė.
“Mūsų kaimynai per tą laiką, kol mes turime šią vejapjovę, įsigijo šešis ar septynis pigius vejos traktoriukus”, – su šypsena pasakojo Ulis išdidžiai glostydamas savo agregatą. “Visos jos tarnavo neilgai. Mūsiškė galbūt jau yra šiek tiek nešvari, tačiau ji puikiai išlaikyta. Be to, ji vis dar turi originalias priekines padangas.”
Dėl budrių akių ir nuoseklių veiksmų Ulis Rübke’as yra būtent toks, kokį ir įsivaizduotumėme pripažintą vidaus vandenų kapitoną. Nuo savo 13 m buksyro tiltelio jis žarsto nurodymus galingajai žemsiurbei, dėl kurios Alerio upė yra atvira tiek poilsiautojams, tiek keleiviniams laivams. Po 40 darbo metų Ulis pažįsta savo gyvenvietės vandenis kaip savo penkis pirštus. Jo technikos jautimas tarp kolegų jau yra apipintas legendomis: jei jam nesant kas nors naudojo jo buksyrą netinkamai, Ulis tai iš karto išsiaiškina vos paėmęs vairą į rankas ir įjungęs šešių cilindrų Mercedes dyzelinį variklį.
“Šeimos gyvenamojo namo plytų ir sijų virtuvėje, gyvenvietėje Wittlohe (Žemutinė Saksonija), kabo įrėminta nuotrauka, kurioje užfiksuotas Ulis, žmona Silke ir sūnus Markas, švenčiantys savo John Deere vejapjovės 30 metų sukaktį. Nors į šventę buvo pakviesti tik kaimynai, netrukus apie ją sužinojo ir aplinkinių gyvenviečių gyventojai. Svarbiai dienai atėjus, ne mažiau nei 27 vejos traktoriukai buvo atgabenti į pagerbimo šventę, vedamą Uli, šalia buvo ir jo ištikimasis vejos traktoriukas 111.
KOKS TĖVAS, TOKS IR SŪNUS
Ulio sūnus Markas įvairių smulkmenų apie vejos pjovimą sužinojo iš senelio ir vis dar atmena tą dieną, kai jau buvo pakankamai paaugęs, kad galėtų pats vairuoti šeimos John Deere vejapjovę. Dabar, mokydamasis mechatronikos inžinieriaus meno, jis dar labiau nei anksčiau vertina John Deere agregatų kokybę. Šioje nuotraukoje matoma kepurė, kurią dėvi Markas, yra ne vienintelė šeimos relikvija, išlikusi laikui bėgant: kai trečiosios Rübkesų kartos atstovas ketina žaisti kaip vartininkas, Markas vis dar dėvi senelio dygsniuotus futbolo šortus, skirtus ypatingoms varžyboms.
Rübkesų šeima vertina kokybę ir tradicijas, tačiau nestovi vietoje ir prisitaiko prie laiko tėkmės. Šeima priklauso glaudžiai susijusiai bendruomenei, todėl palaiko kelis ambicingus projektus, apimančius moderniausias technologijas, padedančias išsaugoti arba pagerinti vietinių gyventojų ir lankytojų gyvenimo kokybę. Neseniai užbaigtos schemos yra tikras žygdarbis, kuriam įgyvendinti prireikė daugybės metų kantrybės ir atkaklumo. Šios schemos apima bendradarbiavimo pagrindu paremtą naujos parduotuvės gyvenvietėje statybą ir veiklą, taip pat saulės energiją naudojančio per upę perkeliančio keleivinio kelto įrengimą.
Dabar ji yra mūsų šeimos dalis.
ŠEIMOS DALIS
Prieš dvejus metus šeima įsigijo naują vejapjovę. Turbūt net nereikia sakyti, kad jos gamintojas buvo John Deere. “Mūsų naujasis X155R yra tokios pačios kokybės kaip ir 111 traktoriukas, be to, pridėta daug techninių patobulinimų, kad atlikti veiksmus būtų paprasčiau, pavyzdžiui, dviejų sluoksnių rinktuvas” Rübkesų šeimai niekada nekilo mintis senąją mašiną parduoti, nors jie ir įsitikinę, kad ji vis dar šio to verta. “Dabar ji yra mūsų šeimos dalis”, – patraukusi pečiais paaiškino Silke. “Mes niekada su ja nesiskirsime. O jei ta diena išaus, mes ją greičiausiai tiesiog užkasime savo sode.”
